Jonas Kaškauskas-Kastautas


 


     1929 m. įkūrus Plungės miškų urėdiją, jos pirmuoju urėdu buvo paskirtas Jonas Kaškauskas-Kastautas, prieš tai dirbęs Kretingos miškų urėdijoje. Tai buvo sąžiningas specialistas, rūpinęsis miškų išsaugojimu, dėl to pateko Plungės verslininkų nemalonėn ir šie, pasinaudoję netikėtai urėdo nenaudai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, pasiekė, jog valdžia jį iškėlė.
     J. Kaškauskas-Kastautas gimė 1895 m. liepos 18 d. (kituose šaltiniuose minimas jo gimimo mėnuo balandis arba kovas) Ažukapės kaime, Utenos apskrityje. 1923 m. baigė Panevėžio vienmetę Miško technikų mokyklą ir buvo paskirtas į Kretingos miškų urėdiją girininku, dirbo prie pajūrio kopų apželdinimo. 1929 m. paskirtas naujai įkurtos Plungės miškų urėdijos urėdu. Čia jam teko patirti pirmą gyvenimo smūgį.
     Nemaža dalis Lietuvos miškų buvo apsunkinta servitutų1 ir bendrųjų ganyklų teisėmis. Dar 1932 m. Plungės miškų urėdijoje tokių miškų buvo 9485 ha, Rietavo miškų urėdijoje - 16374 ha, Biržų - 14796 ha 2 . Nors Lietuvos Miškų Departamentas nuosekliai vykdė servitutų likvidavimą, tačiau konfliktų dėl jų pasitaikydavo, ypač Plungės miškų urėdijoje. 1920 metais perėmus valstybės žinion kunigaikščių Oginskių, Milašaičių dvarininko Vaitkevičiaus ir kitų didikų miškus, miškų administracija jokių dokumentų iš miškų savininkų negavo. Kaimų gyventojai pradėjo reikšti ganiavos teises į miškus, esančius greta servitutinių ganyklų. Miškų Departamentas pavedė miškų sargybai už savavališką ganiavą miške rašyti protokolus. Ginčai kildavo ir dėl servitutinėse ganyklose augančių miškų, todėl Miškų Departamentas pavedė miškų sargybai ir juos saugoti.
     Žemaitijos miškininkas Aleksandras Tenisonas savo knygoje „Žemaitijos girių takais" aprašo priežastį, dėl kurios pirmasis Plungės urėdas buvo iškeldintas į kitą urėdiją. A. Tenisono teigimu, Plungės verslininkas Leizeris Restas turėjo lentpjūvę. Jis medieną pirkdavo ir aukcionuose, ir iš ūkininkų. Verslininkas kurstė ūkininkus parduoti mišką, augantį servitutinėse ganyklose, tačiau tam kategoriškai pasipriešino urėdas Jonas Kaškauskas. Plungės verslininkai norėjo atsikratyti principingu urėdu, todėl pasinaudojo pasitaikiusia galimybe. 1929 m. Miškų Departamentas pradėjo grąžinti savininkams po 25 ha nusavinto miško. Plungės miškų urėdijai pirmą kartą teko grąžinti Alksnėnų dvarininkams Sakeliams net septynias normas miško. Į miškų grąžinimo komisiją iš Telšių apskrities centro atvyko Valstybės kontrolės revizorius Giedraitis ir Apskrities valdybos atstovas Krukauskas. Komisijai sklandžiai atlikus miškų grąžinimo procedūrą, Sakelių dvare prasidėjo pietūs. Atkemšant šampano butelį, kamštis pataikė Apskrities atstovui Krukauskui, tad tarp svečių tvyrojusi linksma nuotaika buvo sugadinta.
     Apskrities atstovai nakvojo Plungėje, verslininko Leizerio viešbutyje. Ryte viešbučio savininkas išdūmė į Kauną ir Miškų Departamento vicedirektoriui M. Bagdonavičiui, pasikvietęs jį į Versalį pietų, prie Martelio butelio „išpylė pamazgų kibirą" ant Plungės urėdo.
   Tuojau Plungėje pasklido kalbos apie urėdo iškėlimą. Išgirdęs tokias kalbas, vaišių šeimininkas nuvažiavo į Miškų Departamentą užtarti nekaltai apšmeižtą urėdą, bet įsakymai jau buvo parašyti, ir Plungės urėdas „tarnybos labui" išvyko steigti naują Šaukėnų miškų urėdiją.
    Tuometinis Plungės girininkas A. Tenisonas, visa tai aprašęs, neslėpė pasipiktinimo šiuo įvykiu : „Mane sukrėtė nelinksmos mintys. Buvo pikta ir stebino, kad taip naiviai, neištyrus žydelio tauškalų, žaidžiama su mūsų miškininkų likimais. Atrodė, kad mūsų tarpusavio bendravimo pagrindai dvokia ir pūva kaip žuvis nuo galvos, nuo pat smegenų centro".3
     Iškeldinus J. Kaškauską, Plungės miškų urėdijos vairą perėmė Jonas Žadeikis.
    Paskaičius tarpukariu leistą miškininkams skirtą žurnalą „Mūsų Girios", galima rasti informacijos apie tolimesnį buvusio Plungės urėdijos vadovo likimą. Tuometinėje spaudoje minima, jog 1931 m. kovo 25-28 dienomis vyko Miškų Tarybos suvažiavimas, kurio darbe aktyviai dalyvavo Šaukėnų miškų urėdas Jonas Kaškauskas. 1932 m. vasarą lankėsi Palangoje, kartu su A. Kvedaru, M. Daujotu ir kitais miškininkais domėjosi pajūrio kopų apželdinimu. Ilgametis Kretingos miškų urėdas Marijonas Daujotas 1940 m. „Mūsų Girių" Nr.8-9 straipsnyje „Mūsų pajūris ir jo apželdinimas" išvardijo miškininkus, dirbusius Lietuvos pajūrio apželdinimo darbus nuo 1923 iki 1940 metų liepos mėnesio. Pats pirmasis įvardytas buvęs plungiškis J. Kaškauskas.
     Galbūt skaitydami atkreipėte dėmesį, jog šis urėdas teksto pradžioje paminėtas net dviem pavardėmis - iš tėvo paveldėtąja Kaškausko bei sulietuvinta - paties valia pasikeista - Kastauto. Šis poelgis, manau, atskleidžia šio asmens patriotiškumą, norą pabrėžti lietuviškumą. Apie šį faktą byloja oficialus dokumentas - 1939 m. Žemės ūkio ministro įsakymas Nr.208&4: „Pasiremiant Vidaus Reikalų Ministerijos Administracijos departamento 1939 m. liepos 8 d. pažymėjimu Nr.72457 Miškų Departamento jaun. miškin. Joną Kaškauską įsakyta raštuose vadinti Jonu Kastautu".
    Tačiau šio miškininko atvejis nėra išskirtinis, tuo laikmečiu pavardes keitė ir kiti miško prievaizdai: Kėdainių urėdas Petras Šulcas - į Petras Šilas, Šaukėnų urėdo pavaduotojas Mykolas Šablevičius - į Mykolas Rytys, Tauragės urėdas Ignas Zaleckas - į Ignas Užgiris ir t.t.

J. Kastauto biografijos faktai: 

  • Nuo 1923 m. - Kretingos miškų urėdijos girininkas.
  • Nuo 1929 m. - Plungės urėdijos urėdas.
  • 1929-1936 12 01 - Šaukėnų urėdijos urėdas, paskui buvo iškeltas į Jūros miškų urėdiją.
  • Nuo 1938 07 01 dirbo Miškų departamente.
  • 1939 12 01 buvo paskirtas atgauto Vilniaus krašto Pamerkio miškų urėdu.
  • 1943-44 m. vadovavo Pajūrio miškų urėdijai.
  • 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, Bavarijoje dirbo girininku.
  • 1948 m. persikėlė į Ulmo tremtinių stovyklą.
  • 1951 m. atvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje, pragyveno iš įvairių darbų.
  • Anapus Atlanto buvo aktyvus visuomenininkas: priklausė Šaulių sąjungai, Lietuvių miškininkų sąjungos valdybai (sėkmingai tvarkė sąjungos kasą), buvo „Romuvos" studentų korporacijos rėmėjas ir mecenatas.
  • Mirė 63 m. - 1958 06 03, palaidotas Čikagoje. 

___________

Servitutas yra daiktinė teisė, duodanti jos turėtojui galimybę naudotis kito savininko žemės sklypu, nežiūrint į savininko pasikeitimą//Mūsų girios. - 1931 m., Nr.4 (12).
Mūsų girios. - 1932 m., Nr.5.
3 Aleksandras Tenisonas. Žemaitijos girių takais. - Čikaga, 1975, p.160.

 

 

Šaltiniai:
Girios aidas. Lietuvos miškininkų išeivių vardynas. - Chicago, 1989, p. 87-88.
Algirdas Berželionis. Nuo Utenos iki Čikagos//Mūsų girios. -1995, balandis, p. 14.

 


Paruošta pagal Prano Radiko 2005 metais surinktą medžiagą

 
 
 
 
    


Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt