Ignas Končius


 

Ignas Končius - iš Plungės apylinkių kilęs fizikas, kraštotyrininkas   

    Profesorius Ignas Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. Purvaičiuose, Plungės rajone, ūkininkų - Anastazijos ir Antano Končių šeimoje. Mokėsi Palangos progimnazijoje, Liepojos gimnazijoje, studijavo Peterburgo universitete Fizikos-matematikos fakultete. Studijų metais įsitraukė į visuomeninę veiklą Lietuvos labui. Gimtojo krašto tiriamąjį darbą pradėjo 1911 m. - Žemaitijoje surašinėjo ir fotografavo koplytėles ir kryžius.
     1913 m. tapęs diplomuotu pedagogu, dirbo Palangos gimnazijoje, ją evakavus - Viru ir Stavropolyje, ten ėjo ir Žemės ūkio instituto asistento pareigas. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau - Kaune Lietuvos universiteto fakultete. 1939 m. lapkritį buvo paskirtas Stepono Batoro universiteto laikinuoju valdytoju, po metų grįžo į Kauną ir vadovavo fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo.
     1941 m. bolševikų buvo suimtas, nuvežtas į kalėjimą Minske, tik per stebuklą I. Končius liko gyvas Červenės žudynių metu. 1944 m., bėgdamas nuo Lietuvą antrą kartą okupavusių sovietų, su dviem sūnumis - Liudu ir Vytautu pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV - Bostoną. Ilgėdamasis Lietuvos bei joje likusios šeimos - žmonos ir dar dviejų sūnų, kitų artimųjų, užsiėmė užsiėmė drožyba iš medžio, atsiminimų rašymu, taip pat dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje.
     I. Končius mirė Putname 1975 m. vasario 19 d., o 1996 m iškiliojo žemaičio palaikai, pildant jo valią, parvežti į gimtąją šalį ir perlaidoti Rasų kapinėse.
     I. Končius, derindamas profesinę, švietėjišką ir visuomeninę veiklą, išleido 20 mokslinių knygų, parašė per 300 mokslo populiarinimo straipsnių, parengė pirmąjį Lietuvoje „Meteorologijos" vadovėlį, leidinius „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika", „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės", paruošė fizikos terminų lietuvišką žodyną.
     Unikalūs profesoriaus emigracijoje parašyti prisiminimai: „Žemaičio šnekos", „Mano eitasis kelias". Juose autorius paprasta, vaizdinga, daugelį senųjų žemaitiškų žodžių išsaugojusia kalba nutapė XIX a. pab. - XX a. pr. Žemaitijos paveikslą, kuriame aprašyti ir sodžiuje gyvenančiųjų tarpusavio santykiai, ir buities detalės, ir rašytojo asmeninio gyvenimo vingiai.
    „Toli nuo tėvynės iškilo būtent „ilgos" kalbos - gražios, autentiškos, žemaitiškos - būtinybė. Ją pačią prireikė paversti savotišku muziejum, ir tokiu nepaprastu, kad visa jame atgytų. Atsivėrė kur kas subtilesni, taip paprastai neįžvelgiami sąmonės ir pasąmonės reiškiniai. Kalba įrodė galinti perteikti pasaulėjautą, ištisą žmogaus filosofiją. Ne tik paskiro žmogaus - visos etninės bendrijos", - rašo Lina Dzigaitė, analizuodama „Žemaičio šnekas".
     Beje, už tai, kad turime galimybę skaityti I. Končiaus monografijas turime būti dėkingi ir emigrantui Broniui Kvikliui, žinomam kaip „Mūsų Lietuvos" autoriui, kuris paragino profesorių savo rankraščius išleisti.


 
I. Končius emigracijoje rašė prisiminimus, kurių išleidimu Lietuvoje pasirūpino vyriausias sūnus Algirdas. Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr.

 

 


 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt