Žemaičio šnekos


 

Miškas - neatsiejama žemaičio būties dalis

    Ignas Končiaus brandžiausias literatūrinis darbas - emigracijoje - anapus Atlanto rašyti prisiminimai apie gimtąjį kraštą, sugulę į dviejų dalių knygą „Žemaičio šnekos". Šiuose memuaruose, kaip juos pavadino pats autorius, išsamiai nupieštas XIX a. - XX a. pr. Žemaitijos paveikslas - aprašomi gyventojai, jų būstai, aplinka, buitis, tradicijos ir kitos smulkmenos, iš kurių susideda kasdienis gyvenimas. Kone visas skyrius, pavadintas „Dideli medžiai", skiriamas ir sodybos medžių, ir miško, kurie buvo ir tebėra svarbūs žemaičiams, aprašymui. I.Končius poetiškai pasakoja apie įvairiapusius, glaudžiai su kaimiečio būtimi susijusius medžius.

Senus medžius - globojo

    Pasak I.Končiaus, žemaičiai ypač gerbė tiek miškus, tiek pavienius medžius. Gyventojai globodavo senus didelius medžius, ar jie augtų sodyboje, ar kur kitur. „Matai sodyboje persenusį, padžiūvusios viršūnės, išdubusių, genių iškalentų šakų, suskilusio kamieno, papuvusių šaknų topolį, tarp trobesių, virstant galintį sulaužyti ne tik stogus, bet ir sienas. Vis tiek jį saugo, jo negenėja, nekerta padžiūvusių šakų, - lai peria uoksvose šilovarniai, špokai, žvirbliai, žylės, lai suka savo lizdus širšūnai - ir jie juk kam nors reikalingi. Kitoje sodybos vietoje matai žemai nutįsusių šakų svyruonį beržą. Jo šakos graibsto nuo pravažiuojančio vežimo šiaudus, šieną, barsto (...). Dar kitur klevas savo šakom, vėjo svarstomas, trina stogo šiaudus iki pat kločių, jau vanduo pro tas vietas prasisunkia - pūdo grebėstus, gegnes, kazilkelius, net pačią sieną. Kita šaka savo galūnėmis vis graibsto nuo stogo viršaus spalius, ir apmestos velėnos nepadeda. (...) Dar kitur matai seną šakarnę neįkandamų rūgštinių obuolių obelį, savo šakomis braižančią trobos sieną, siekiančią langus, langinyčias. (...)
    Kam genėti? Mano sodybos medžiai glaudžiasi prie manęs, ieško užuovėjos, kalbasi su manim, pasakoja, kas dedasi lauke, - ne veltui juk jie, kaip sugebėdami, kaip beįmanydami, braižosi į sienas, stogus, girgžda savo padžiūvusiomis šakomis, traška, vos šaknų bepalaikomi, - nė vienas akimirksnis mano šeimos gyvenimo nepraėjo pro juos nepastebėtas. Jie viską matė, žino. Reik tik jų kalbą suprasti. Aš jų kalbos žodžių neatskiriu, bet mano širdis jaučia - susigaudo jų mintyse. Ne visuomet vienaip tegirgžda tetraška. Net prieš įvairius oro pasikeitimus jų garsai kitoniški.

 
Žemaičiai globodavo senus didelius medžius, ar jie augtų sodyboje, ar kur kitur. Plungės girininkijos archyvo nuotr.
  Medis „yra kiaurai susigyvenęs su sodybos šeima. Jis tik nemoka mūsiškai pasisakyti, paskui mus paslankioti. Bet savo garsais, savo šakų mosavimais jis pasisako, reik tik prisistebėti įvairiais orais, įvairiomis sodybos aplinkybėmis" (Čia ir toliau cituojama iš I.Končiaus knygos „Žemaičio šnekos. - V., 1996, p. 289). Be to, pasak autoriaus, pažiūrėjęs į medį, augusį miške, paskui ganykloje, dar paskui plėšime, o dabar dirvoje, gali prisiminti, kas čia prieš šimtą metų buvo.

Susiję su pagonybe 

     Autorius priminė, kad senų medžių branginimas susijęs su senuoju - pagoniškuoju žemaičių išpažintu tikėjimu. Žemaitija buvo pakrikštyta tik XIV a., tad šio tikėjimo liekanų dar buvo išlikę ir I. Končiaus aprašomuoju laikotarpiu. „Liepos, ąžuolai, pušys, beržai, jei jie dar greta auga, kad ir šakomis susikabinę. Kiek čia paslėpta prašymų maldų, kiek išgerta žolynės iš susikabinusio beržo su pušim ar ąžuolo su liepa pušim šakelių, kad gerą sugyvenimą duotų, kad pamylėtų, kad pritrauktumei prie savęs - prisiviliotumei norimą mergaitę jaunikį. Aplaužo didelių medžių šakas, paskui, nebeprigaudami, šliaužia į medį arba po audros bėga žiūrėti, ar nenukrito vėjo nublokštų šakelių (Šilasoda netoli Kiauleikio sodybos).
     Biržtvos dažnai, o ir ištisi miškai šventais laikomi. Gurskinės Keturakių dvaro Vilkų miškuose Deivakrėslis, čia akmuo su pėda: Dievas čia buvęs ir savo atminimą žemaičiams palikęs. Arba prie Gadūnavo dvaro už klėties didelė pušis, prie kurios pririšti baudžiauninkai buvo plakami, net negyvai užplakami.
     Tokie medžiai padeda prispaustam nukamuotam žemaičiui kiek apsiraminti, išliejus jiems savo skausmus. Juo senesnis, juo didesnis, juo labiau išsišakojęs medis, juo lengviau greičiau jis tave supras. Dar - juo labiau toks senas medis susipynęs su kitais medžiais, juo jis daugiau supranta žino. Visai gerai, kai bet kuris senas medis yra suaugęs su kitų medžių šakomis (Palangoj grafo parke dvi pušys, suaugusios viena stora šaka - nepasakysi, iš kurios į kurią ta šaka įaugusi): tokie medžiai turi ne tik spėjamųjų raminamųjų savybių, santykius taikančių savybių, bet gali pagydyti išnirusius, ižlūžusius sąnarius, reik tik tam tikrą maldelę į tuos medžius, tarp jų landant, sukalbėti (suauk, mano sąnary, kaip tų pušų šakos kad yra suaugusios; sutaikink mane su vyru, kaip taikiai tos suaugusios kad gyvena; pririšk prie manęs mano mylimą Marytę, kaip tie medžiai yra susirišę, ir t. t.; visokiems atvejams tai taikoma)." (p. 291) 

 
„Juo senesnis, juo didesnis, juo labiau išsišakojęs medis, juo lengviau greičiau jis tave supras". (I.Končius)
Sugeba jausti 

     I.Končius poetiškai įvardija, jog medžiai turi savo vidujį pasaulį, jie jaučia, pažįsta suvargusį, nori padėti, tačiau jų pagalba rankom neapčiuopiama. Tačiau jie išoriškai negali savo jausmų parodyti, tad žmogus turi gebėti perprasti jų vidujį pasaulį. „Kas sugeba suprasti atskirą medį, jų sąjamas, biržtvą mišką, tas, su jais pabendravęs, gauna ko norėjęs, atgauna sielos pusiausvyrą, jei jos ieškojo, atgauna kūno sveikatą, jei liga negalavimais skundėsi. Be to, medis nepaperkamas, nekerštingas, jis tik gera geidžia saviškiams".
     Nenuostabu, kad kiekvieną medį laikantis gyva būtybe, žemaitis liūdi dėl kiekvieno nukirsto medžio, juo labiau gailisi iškirstų senų girių. „Nedžiugina jo liekni, kirtimuose augą berželiai, tankūs eglynėliai, pušaitės. Jis neturi ko jiems pasakyti. Jie mažiau už jį teturi gyvenimiško patyrimo. Žemaitis čia jaučiasi taip pat, kaip tie pavieniai išbėginiai rinktiniai sėkliniai medžiai: vieniši, nykūs, be draugų, be savųjų - vis linksta prie dar nekirsto miško. Nebėr praeities - nušluota, kas blogiausia, žmogaus rankomis žemiškai naudai. Nemėgsta tokių naujokynų miško paukšteliai - jiems čia nei laukas, nei miškas. Kai plynymėse kirtimuose kiškį pamatysi, ir jis kažkoks nedrąsus, tarsi svetimoje žemėje pačiuptas. Kai užauga nepraeinami tankumynai, vilką gali aptikti, šerną - ir jie tik praeiviai, laikinai pasiganyti sustoję.
    Jie visi bėga į mišką, kolei miško vidurį pasiekia.
     Kitaip skauda žemaičio širdis degimuose, kitaip audros išvartyti išlaužyti medžiai jį veikia. Čia jam gaila gražios medžiagos - čia medžiaginiai sumetimai daugiau veikia, kaip sielos būklė". (292 p.). 

 
„Kitaip skauda žemaičio širdis degimuose, kitaip audros išvartyti išlaužyti medžiai jį veikia".(I.Končius)
Miškas ir saugo, ir maitina

 

     Autoriaus teigimu, plyni laukai, nors ir derlingi, nevilioja vietinių, jeigu nemato miško. Todėl kur tik gali, žemaitis augina mišką. „Senasis žemaitis miške maitinosi, miške sėkmingai nuo priešų gynėsi. Žemaičių ir šventieji „miške augo, miške lapojo". Žemaičių padariniai miške augę lapoję, namo parėję - dūšią nešioję, šilumą tausoję, nuo šalčio-vėjo gynę saugoję". (293 p.).
    „Kiek įvairumo, kiek savotiškų įspūdžių gauni, net kasdien į mišką eidamas! Mišku negali atsigėrėti nei saulėtą pavasario-vasaros dieną, nei rudenį lapams krintant, nei žiemą, brisdamas per gilų sniegą.
   Jis vis kitas, vis nebe vakarykštis. Juo labiau, kai vis dažniau mišką lankai, kai seki jo kitimus, kai pradedi pažinti atskirus medžius, medelius, pavienius augalėlius žoleles.(...)
    Miške gali žmogus visa ko pasimokyti, visa ko išmokti (...). Miške gali pasidaryti akylesnis".(
294 p.). Miške, kaip ir gyvenime, kovojama - dėl saulės, dėl erdvės, maisto.
    Darbštumo, gyvybingumo galima pasimokyti iš vabzdelių-vabalų ir kitų gyvių, iš medelių - gaivumo-gyvybės, judesio.
   Eina žemaitis į mišką ir verkti, ir dainuoti, eina pažinčių ieškodamas ar įkyrių žmonių nusikratyti norėdamas, taip pat „slėgerauti-lėgerstvauti". Miške žemaitis jaukiai jaučiasi, nepaisant to, kad vaikystėje prisiklausė bauginančių pasakojimų apie miško šmėklas-baidykles, apie kelmus-velnius, apie laumių šluotas, apie raganų persenusius sukrypusius medžius. „Tai juk žmonių išmislas-padarinys, miško net neatsiklausus, ar tai jis norėtų. Maža žmonėms miško neapsakomo įvairumo, jie dar kažko prasimano, tarytum miškas tikrai visuom kuom knibždėti knibždąs.
    Ir vėjuotą dieną miško giliose daubose prie upelio ramu. Nė garso. (...) Jauku žemaičiui tokiose miško vietose. Jis mano, kad ir jo dienos taip gražiai atsispindi praeityje kaip eglių pušų viršūnės tame upelyje. Čia jis nusikrato kasdienių rūpesčių vargų, čia, kad ir vienišas, jis mato tylių draugų būrius ir žemėje augančius, ir vandenyje atsispindinčius."
    „Bežiūrėdamas užsimiršta, pasilsi įtemptos jausmų jautriosios stygos, atsipeikėja nuo įkyrios sodyboje kasdienybės, pasiilgsta namų naštos, nes čia visi, ką jis mato, visi savo vietose, visi savais keliais, be atodairos-atvangos eina plaukia slenka kažkur, nežinomybėn."
(295 p.).
    Miškas visada buvo kaimo žmogaus paguoda, nebylus draugas: „(...)neberasdamas sau vietos sodyboje, laukuose, pievose, ėjo į mišką, pats save paklaidinti norėdamas. (...) Jis manė miške nieko nerasiąs. Tačiau miške rado daug, tegu nebylių kurčių draugų, dirbančių bruzdančių, nesiskundžiančių - patenkintų ir savim, ir aplinka. Tikrai graži ta jų aplinka, gražūs ir jie patys, kai į juos žiūri upelio skaidrume - šaltiniuotame vandenyje atsispindusius." (296 p.)
    Miškai neatsiejami nuo vandens - saugo vandenį, neleisdami jam garuoti, ilgiau laiko pavasarį sniegą, pašolį, ir žiemas nukritęs sniegas visas lieka miške. Sniego vėjas nenupusto. Dar ir patys miško spygliuočiai mažiau teišgarina vandens.
    Baigdamas skyrių - „Dideli medžiai" autorius visa, ką išsakė apie miškus, apibendrino keletu išmintingų sakinių: „Gamta duoda žmogui tai, ko jam trūksta. Vis tiek, ar tai būtų kūno norai, ar sielos polinkiai. Tik mokėk gamtą stebėti, mokėk ją jausti". (297 p.).

 

Dalia Šimkutė 2014 10 07

 

 

     

     

  

 



 

    


 

 


 



Valstybės įmonė
Telšių miškų urėdija

Įmonės kodas: 180715277
PVM kodas: LT807152716
Duomenys kaupiami ir saugomi Valstybės įmonės Registro centro Telšių filiale

Miškininkų g, 4;
Berkinėnų k., Ryškėnų sen.,
LT-87151 Telšių raj.;
Telefonas: 8-444-70544;
El. paštas:  info@telsiuuredija.lt